Klimato kaitos įtaka

Klimato atšilimas yra akivaizdus procesas, kurį mato ne tik mokslininkai, bet ir kiti mūsų planetos gyventojai. Lietuvoje 20 amžiuje vidutinė temperatūra pakilo apie 0.4–0.5 °C. Nuo 1970 metų karštesnės tapo žiemos ir vasaros. XX a. paskutinio dešimtmečio oro temperatūros mūsų šalyje yra rekordinės: 1999 metais vidutinė temperatūra buvo aukštesnė 1.7°C, nei įprasta, o 2000 metais – 1.9 °C (Žalakevičius et al., 2009).

Tokie klimato pokyčiai negalėjo neturėti įtakos paukščiams, kurių migracijos yra labai priklausomos nuo oro sąlygų. Mokslininkai yra nustatę, kad iš 983 Eurazijos rūšių, 39 proc. pavasarį į perėjimo vietas pradėjo grįžti anksčiau (Žalakevičius et al., 2009). Todėl galima teigti, kad Europos migruojančių paukščių migracijos pokyčiai gali būti laikomi klimato pokyčio rodikliu. Tai susiję ir su šio tyrimo objektu – pilkąją gerve.

Lietuvos mokslininkai – M. Žalakevičius, G. Bartkevičienė, F. Ivanauskas, V. Nedzinkas – 2009 metais paskelbė savo darbo rezultatus, kuriuose ištirtas nežvirblinių paukščių grįžimo į Lietuvą pavasarį pokytis dėl klimato kaitos. Pagal juos pilkosios gervės pokytis yra lygus 1.15 dienos per metus. Tokia dinamika stebima ir Švedijoje, kuri anksčiau buvo tik gervių veisimosi regionas. Dabar čia galima pastebėti ir žiemojančių gervių. Tačiau manoma, kad jos lieka vietoje dėl ligų arba dėl ryšio su individu, kuris negali migruoti (Lundgren, 2010).

Ankstyvesnis atskridimas siejamas su keliais faktoriais (Žalakevičius et al., 2009):

  • didesnis slėgis Afrikos subtropikų zonoje;
  • teigiamas šiaurės Atlanto osciliacijos indeksas (NAO) žiemą;
  • teigiami pokyčiai temperatūros amplitudėje Europoje;
  • vakarų srauto intensyvėjimas;
  • kritulių sumažėjimas Europoje ir Šiaurės Afrikoje.

Pastebėta, kad pastaraisiais metais gervės pradėjo trumpinti savo migracijos kelią. Jos stengiasi laikytis žiemą kuo arčiau savo veisimosi vietos. 1997 metais vidutinis migracijos kelio ilgis buvo 2088 km. 2007 metais, pasak vokiečių gervių tyrinėtojų, vidutinis atstumas sumažėjo apie 320 km (1 pav.; Nowald, 2010)[1].Tačiau tai nėra visų gervių charakteringas bruožas, todėl gerves galima suskirstyti pagal jų migracijos strategiją – į konservatyvias ir progresyvias. Ypač šiltų žiemų metais gervės žiemojo ne tik Ispanijoje, bet pradėjo žiemoti Prancūzijoje ir netgi Vokietijoje (2 pav.).

Stebima koreliaciją su NAO indeksu (žr. 1 pav.). Aukštos indekso reikšmės metais buvo stebimos trumpesnės migracijos. Prancūzijoje per paskutinius metus vis atsirasdavo naujų vietų, kuriose gervės laikosi žiemą. Tarp tokių vietų ir L‘Aiguillon įlanka (nuo 1982/83 m.), Puydarrieux ežeras (nuo 1990 m. pabaigos) ir Kamargas (nuo 1990 m.). Pasakytina, kad padaugėjo ne tik vietų, bet ir pačių žiemojančių gervių skaičius (žr. 2 pav.; Salvi, 2010). Dėl to Prancūzijos mokslininkai suskirstė pilkųjų gervių Grus grus žiemojimo dinamiką šalyje į 4 etapus (pagal Salvi, 2010):

  1. iki 1974 m., kada žiemojančios gervės Prancūzijoje buvo labai retos;
  2. nuo 1975 m., kada žiemojančios gervės buvo stebimos 3 teritorijose;
  3. nuo 1986 m. iki 1991 m., kada gervių skaičius padidėjo iki 4 000–5 000 individų;
  4. nuo 1992 m., kada vėl buvo stebimas ženklus pagausėjimas (1992 m. – apie 20 000; 2010 – apie 100 000).

1 pav. Migracijos kelio ilgio pokyčiai nuo ženklinimo vietos iki žiemojimo vietos, ir jo koreliacija su NAO indeksu (pagal Nowald et al., 2010).

2 pav. A – pagrindinės gervių žiemojimo vietos Prancūzijoje: 1 – Lotaringija, 2 – Šampanija, 3– Centrinė Prancūzija, 4 – Akvitanija, 5 – Kamargas, 6 – Puydarrieux. Punktyrinės linijos rodo pagrindinius gervių maršrutus per Prancūziją. B – žiemojančių gervių skaičiaus dinamika Prancūzijoje per paskutinius 35 metus (pagal Salvi, 2010).

Klimato kaita turi įtaką ne tik migracijoms. Švedijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad perėjimo (dėčių inkubavimo) procesas taip pat prasideda anksčiau. Vokietijoje dėties inkubavimo pradžia pakito – nuo balandžio 2 dienos į kovo 21 dieną (Mewes, Rauch, 2010).

Švedijoje iki 1990 metų antra dėtis nebuvo pastebima. Dabar gegužės pabaigoje arba birželio mėnesiais galima tai pamatyti. Tačiau kol kas antras (pakartotinis) veisimasis nėra labai sėkmingas. Manoma, kad ateityje jis bus sėkmingesnis. Tokie pokyčiai siejami ne tik su klimatu, bet ir 1990 metais sumažėjusia lapių populiacija. Tada perėjimo sėkmingumo rodikliai padidėjo iki 0.6 (jauniklio porai). Kai lapių populiacija atkurta, sėkmingumo rodikliai sumažėjo maždaug iki 0.4. Teigiama, kad be antros dėties sėkmingumo rodikliai būtų dar mažesni (Lundgren, 2010).

[1]Kalbama apie Vokietijos pilkąsias gerves.