Pilkųjų gervių migracijos

Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Europoje

Apie 240 000 (Nowald, 2010) ir 120 000 (Prange, 2011) gervių migruoja Vakarų Europos ir Baltijos–Vengrijos keliais. Mažiau žinoma apie gervių skaičių kitose maršrutuose rytinėje Europoje ir Azijoje (Prange, 2005). Anot Prange (2005, 2010), pastaraisiais metais stebimas didelis migruojančių gervių pagausėjimas. Tik Vakarų Europos keliu migruojančių gervių skaičius per paskutinius 30 metų padidėjo beveik 7 kartus (1 lentelė). Panaši dinamika yra stebima ir Baltijos–Vengrijos kelyje (1 pav.).

1 pav. Vakarų Europos (West European) ir Baltijos–Vengrijos (Baltic–Hungarian) keliais migruojančių pilkųjų gervių gausos dinamika pastaraisiais dešimtmečiais (pagal Prange, 2005).

1 lentelė

VAKARŲ EUROPOS KELIU MIGRUOJANČIŲ PILKŲJŲ GERVIŲ GAUSOS DINAMIKA PASTARAISIAIS DEŠIMTMEČIAIS (PAGAL PRANGE, 2010).

MetaiMetų skaičiusVakarų Europos keliu migruojančių pilkųjų gervių skaičius
1977-19845~35 000 (25-45 000)
1985-1990651 000 (38 – 54 000)
1991-1995568 000 (49 – 74 000)
1996-20005108 000 (>83- > 130 000)
2001-20055184 000 (150 – 230 000)
2006-20105237 000 (230 – 250 000)

Vakarų Europos keliu migruoja paukščiai iš Šiaurės (Švedija, Norvegija, Suomija) ir Centrinės Europos (Baltijos šalys, Lenkija, šiaurės rytų Vokietija) per Vakarų Europą į žiemojimo vietas (Mingozzi et al., 2013). Šio kelio pagrindinėmis žiemojimo vietomis laikomos Estremadūros regionas vakarų Ispanijoje ir Laguna de Gallocanta šiaurės rytų Ispanijoje (Leito et al., 2011). Čia aptinkama apie 64 proc. Ispanijoje žiemojančių gervių, t. y. apie 70–85 proc. Vakarų Europos pilkųjų gervių populiacijos (Diaz et al., 1995). Dehesai (Ispanijai būdingos stepės) sudaro 3.1 milijono ha Pirėnų pusiasalio. Šios stepės yra labai tinkamos ir svarbios gervėms (Tucker, Heath, 1994). Taip pat registruojama, kad gervės žiemoja ir Prancūzijoje (Akvitanijos ir Centrinės Prancūzijos regionuose; Salvi, 2010; Leito et al., 2011). Atsitiktiniai žiemojimo atvejai buvo stebimi ir šiaurės Vokietijoje (Leito et al., 2011).

Baltijos–Vengrijos keliu migruoja gervės, kurios peri šiaurės rytų Europoje (Švedija, Suomija, Rytų Karelija, Baltijos šalys ir Baltarusija). Migravimo kelias eina per pagrindinę sustojimo vietą Vengrijoje – Hortobagy nacionalinį parką. Čia nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio 2–3 savaitės sustoja apie 100 000 gervių. Tyrimų rezultatai rodo, kad gervės dideliame Hortobagy parko plote (apie 80 000 ha) turi gerą mitybinę bazę (apie 80 proc. populiacijos minta kukurūzais), daug tinkamų vietų poilsiui be trikdymo (Vegvari, 2002; Vegvari et al., 2010). Nuo Hortobagy parko migravimo kelias šakojasi į dvi kryptis: per Balkanus ir Turkiją į žiemojimo vietas Rytų Afrikoje, ir per Apeninų pusiasalį, Siciliją ir Viduržemio jūrą į šiaurės vakarų Afriką (Nowald et al, 2013).

Rytų Europos kelias skirtas gervėms iš Suomijos ir Estijos. Jos keliauja į Etiopiją per Ukrainą, Krymo pusiasalį ir Turkiją (Nowald, 2010).

Tačiau migravimo keliai nėra izoliuoti vienas nuo kito. Italijos mokslininkų 2013 metais publikuotame darbe aprašomas naujas Šiaurės Italijos kelias (Northern Italian route; NORTHIT route; 2 pav.). Šis kelias jungia du jau žinomus kelius: Vakarų Europos ir Baltijos–Vengrijos (Mingozzi et al., 2013). Tačiau dėl duomenų trūkumo jie negalėjo tiksliai to įrodyti.

2 pav. Europos pilkųjų gervių migracijos keliai: WE – Vakarų Europos, BH – Baltijos-Vengrijos, EE – Rytų Europos; raudona rodykle pažymėtas Šiaurės Italijos kelias (Mingozzi et al., 2013).

Istoriškai dauguma Europos pilkųjų gervių žiemojo Afrikoje. Pagal 2005 metų duomenis, Afrikoje buvo išskiriamos 3 pagrindinės populiacijos (Beilfuss, Dodman, Urban, 2007):

  1. gervės, kurios nuo spalio vidurio iki kovo mėn. žiemoja Ispanijoje ir Prancūzijoje, bet dėl įvairių priežasčių lankosi Maroke ir šalia esančiose teritorijose (apie 150000 paukščių);
  2. gervės, kurios nuo spalio vidurio iki kovo mėn. žiemoja Alžyre ir Tunise (apie 100 000 paukščių);
  3. gervės, kurios žiemoja šiaurės rytų Afrikoje, ypač Etiopijoje (apie 35 000 paukščių).

Dabar Europos pilkųjų gervių pagrindine žiemojimo vieta laikomas Pirėnų pusiasalis (Alonso et al.,1994, 2008).

Pilkosioms gervėms būdinga būriuotis po to, kai jaunikliai pradeda skraidyti. Susidarę būriai renkasi specialiose „susirinkimo vietose“ (angl. assembly sites), formuoja priešmigracines arba vasarojimo sankaupas (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Vėliau sankaupos didėja, nes į jas palaipsniui įsilieja iš šiauresnių regionų rugsėjo ir spalio mėnesiais atkeliavusių populiacijų paukščiai. Tokios sankaupos yra vadinamos migracinėmis sankaupomis (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Yra nurodomos mažiausiai dvi priežastys, kodėl susiformuoja sankaupos (Prange, 2005):

  • Gervės susitelkia nakvynės vietose ( stop-over sites). Nakvynei renkasi seklius tvenkinius, ežerus, upių, pelkių vietas, vietas su mažais vandens telkiniais bei Baltijos jūros įlankas. Jos susirenka nakvoti vakare ir išskrenda maitintis ryte.
  • Gervės susitelkia maitinimosi vietose. Dažniausiai gervės maitinasi dideliuose dirbamuose laukuose, kurie yra nutolę nuo nakvynės vietos iki 25 km (vidutiniškai).

Europoje yra daugybė sankaupų (angl. stop-over) vietų – Švedijoje, Šiaurės Lenkijoje, Šiaurės Vokietijoje, Šiaurės Rytų ir Pietvakarių Prancūzijoje bei Šiaurės Vakarų Ispanijoje. Šios vietos klasifikuojamos į 4 grupes (Prange, 2005):

  1. vasarinės (priešmigracinės) sankaupų vietos, kurios yra užimamos nuo liepos iki rugsėjo;
  2. migracinės (ilgalaikio poilsio vietos) vietinių ir atskridusių gervių sankaupų vietos, kurios yra užimamos nuo rugpjūčio iki lapkričio;
  3. migruojančių gervių sankaupų vietos, skirtos trumpalaikiam poilsiui; užimamos nuo spalio ir lapkričio;
  4. poilsio ir žiemojimo vietos Pietvakarių Europoje; užimamos nuo lapkričio iki kovo.

Daugiausia duomenų pateikiama apie žiemojimo vietas Ispanijoje. Žiemojimo laikotarpio pradžioje daugybė gervių sustoja Laguna de Gallocanta (40°58‘N, 1°30‘ W) apylinkėse. Tai yra seklaus ežero baseinas, kurio plotas yra apie 53 637 ha (Alonso et al., 1994). Tačiau ne visos gervės ten apsistoja visai žiemai. Dalis iš jų migruoja į kitas Ispanijos vietas, pavyzdžiui, į Estremadūrą (pietvakarų Ispanija; 3 pav.). Taigi, J. A. Alonso, J. C. Alonso ir G. Nowald (2008) tirtas gerves skirstė į 4 grupes, atsižvelgiant į jų žiemojimo bruožus:

  1. gervės, kurios žiemojo Estremadūroje, bet reguliariai sustodavo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  2. gervės, kurios žiemojo Estremadūroje ir nesustodavo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  3. gervės, kurios žiemojo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  4. gervės, kurios žiemojo kitose vietose (pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Maroke).

Pastebėta, kad pirmosios grupės gervės laikosi Laguna de Gallocanta apylinkėse iki žiemos vidurio (nuo lapkričio 10 dienos iki gruodžio 30 dienos). Vėliau jos išskrenda į kitas vietas (tokias, kaip Estremadūra) dėl to, kad sumažėja maisto (Alonso et al., 1992, 1994). Tokiose vietose jos žiemoja iki pavasarinės migracijos pradžios.

3 pav. A – tirtų pilkųjų gervių žiemojimo vietos Ispanijoje. B – žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos, kur gervės buvo ženklinamos Vokietijoje ir kur paženklintos gervės buvo ieškomos: Arjuzanx Prancūzijoje, Galokantoje ir Estremadūroje Ispanijoje (Alonso et al., 2008).

Nustatyta, kad gervės gali keisti savo migravimo kelius skirtingais sezonais. Dažnesni atvejai, kada gervės, skridusios Vakarų Europos keliu keitė jį į Baltijos–Vengrijos kelią arba atvirkščiai. Taip pat žinomi atvejai, kai Vakarų Europos kelias buvo pakeistas į Rytų Europos kelią (Leito et al., 2011)

Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Lietuvoje

Migruodamos gervės skrenda dieną ir naktį. Tai tikrieji tolimi migrantai. A. Petraitis ir L. Raudonikis (1998) nurodo, kad senesniais duomenimis (1971–1985 m.), anksčiausiai pavasarį gervės pasirodydavo Pietų Lietuvoje (Žuvinto rezervatas) – maždaug kovo 23 d. Anksčiausias atskridimas tuo laikotarpiu buvo užfiksuotas 1971 m. kovo 7 d. Į Lekėčius jos atskrenda apie kovo 26 d. Lietuvos pajūryje pavasarį gervės buvo užregistruotos apie kovo 29 d. Ties Vilniumi anksčiausiai pavasarį pasirodžiusios gervės registruotos maždaug kovo 30 d. Pastebėta, kad pastaraisiais metais gervės pavasarį registruojamos vis anksčiau. Pavyzdžiui, 2016 metais pirmas registracijos atvejis buvo sausio 2 d. (LOD). Viena tokio pokyčio priežastis – klimato kaita. Tyrinėjant klimato kaitos įtaką nežvirblinių paukščių atskridimui pavasarį, buvo nustatyta, kad gervių atskridimo data keičiasi vidutiniškai 1.15 dienos per metus (Žalakevičius et al., 2009).

Rudenį pirmi migruojantys būriai pajūryje užfiksuoti apytiksliai spalio 9 d. Paskutiniai – spalio 20 d. (Petraitis, Raudonikis, 1998). Nustatyta, kad rudeninė migracija yra daug intensyvesnė nei pavasarinė. Tai rodo 1988 metais stebėtojų iš visos Lietuvos pateikti duomenys. Kaip matyti iš 4 pav. (A), migruojančios gervės buvo daugiausiai registruotos centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse. Rudenį (4B pav.) migruojančios gervės buvo stebėtos maždaug tolygiai visoje Lietuvoje.

4 pav. Migruojančių gervių skaičius pavasarį (A) ir rudenį (B) 1988 metais Lietuvoje (pagal Petraitį, Raudonikį, 1998).

Iš Gamtos tyrimų centro migruojančių gervių sankaupų monitoringo (2014) rezultatų galima pamatyti, kad Lietuvoje rudeninė migracija šiuo metu taip pat prasideda anksčiau. Pavyzdžiui, Novaraistyje tuo pačiu laiku, bet skirtingais metais gervių skaičius mažėja. Turint omenyje, kad gervių populiacija Lietuvoje ir Europoje didėja, tokius skaičius, veikiausiai, lemia anksčiau prasidedančios rudeninės migracijos.

Priešmigracinės sankaupos pradeda formuotis jau liepos mėnesį. Žuvinte ir Novaraistyje daugiausia gervių buvo stebima anksčiau – nuo rugsėjo iki spalio mėn. pradžios (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Dabar daugiausia gervių stebima jau rugpjūčio mėnesį. Taip pat sezoninės dinamikos analizė parodė, kad į Lietuvą iš šiauresnių valstybių gervės atskrenda ne ankščiau kaip trečioje rugsėjo dekadoje. Tai yra svarbu, norint tinkamai įvertinti Lietuvos pilkosios gervės populiacijos dydį (Petraitis, Raudonikis, 1998). Tačiau dabartinių duomenų apie tai, kada į Lietuvą atvykstą paukščiai iš šiaurės, nėra.

2 lentelė

NOVARAISTYJE (LTSAKB001) 2008, 2011 IR 2014 METAIS REGISTRUOTOS MIGRUOJANČIŲ GERVIŲ SANKAUPOS. (IŠ „EUROPOS BENDRIJOS SVARBOS RŪŠIŲ BŪKLĖS BEI INVAZINIŲ AUGALŲ IR GYVŪNŲ RŪŠIŲ TYRIMŲ ATLIKIMO PASLAUGŲ VIEŠASIS PIRKIMAS“, VIII DALIES ATASKAITOS, 2014).

DataSkaičius
2008 m.
2008-09-163146
2008-10-071320
2008-10-211675
2011 m.
2011-09-201049
2011-10-11400
2011-10-21224
2014 m.
2014-09-251423
2014-10-03655
2014-10-19525

Manoma, kad į žiemavietes Lietuvos, kaip ir Baltijos regiono bei vakarinės Rusijos, pilkosios gervės skrenda tiek vadinamuoju Vakarų Europos, tiek Baltijos – Vengrijos keliais (Prange, 2005).