Platesnė informacija apie gerves

1. Išvaizda ir skiriamieji požymiai

1 pav. Pilkoji gervė (Grus grus). (http://birds.sfu-kras.ru/img/img_104.gif)

1 pav. Pilkoji gervė (Grus grus; Planet of Birds, 2011).

Didžiausias Lietuvos paukštis. Mažą paukščių pažinimo patirtį turinčiam žmogui pilkoji gervė gali būti panaši į pilkąjį garnį ir su juo painiojama. Čia svarbiausia, kad gervė yra daug didesnė. Jos apdare vyrauja šviesiai melsvai pilka spalva. Galva ir viršutinė kaklo dalis juodos ir baltos spalvų. Viršugalvyje yra raudona dėmė. Papildomos plasnojamosios plunksnos yra pailgėjusios ir sudaro tarsi „uodegą“. Iš tikrųjų šios plunksnos dengia tikrąją uodegą, dėl to šių paukščių užpakalinė dalis, lyginant su kitais mūsų krašto paukščiais, atrodo neįprastai. Ryškaus skirtumo tarp patino ir patelės apdare nėra, tik patinas yra šiek tiek didesnis už patelę (Kurlavičius, 2003).

Skrendant pilkoji gervė kaklą laiko tiesiai – nesulenkusi kaip pilkasis garnys. Skrydyje kaklas atrodo juodas, išskyrus pamatą. Būryje paukščiai skrenda išsirikiavę trikampiu arba pasvirusia linija (tačiau ne visada!). Juodi sparnų galai yra taip pat svarbus rūšies nustatymo iš toli požymis paukščiams skrendant (Kurlavičius, 2003).

Jauniklio galva ir kaklas rusvai rudi ir neturi ryškių kontrastingų suaugusiems būdingų spalvų. Papildomos plasnomojamos plunksnos trumpesnės, dėl to „uodega“ atrodo mažesnė (Kurlavičius, 2003).

2 pav. Skrendantis gervių būrys (Журавлиная Родина).

Kūno masė ir matmenys: masė 3950-7000 g; patinų sparno ilgis 600-650 mm, snapo ilgis 103-120 mm, pastaibio ilgis 228-260 mm; patelių sparno ilgis 540-570 mm, snapo ilgis 100-110 mm, pastaibio ilgis 220-238 mm (Logminas, 1990).

Patino tuoktuvių balsas – labai garsus periodiškai kartojamas „krrruuu“. Paprastai patelė tuojau patinui atsako panašiu žemesniu šūksniu. Bendravimo signalai „kru-kru-kru“ dažniau girdimi paukščiams skrendant. Jaunikliai rudenį skrisdami negarsiai cypauja „čiirp-čiirp“ (Kurlavičius, 2003)

2. Pilkųjų gervių buveinės

Prieš kelis dešimtmečius gervės buvo aptinkamos tik kelių tipų buveinėse – pelkėse ir šlapynėse, kur dominuoja miškas (Leito et al., 2003). Aleknonis ir Paltanavičius (1990) leidinyje „Lietuvos fauna. Paukščiai, I t.“ nurodo, kad tuo metu gervės gyveno visų tipų pelkėse, drėgnuose raistuose, nendrynuose, šlapiose viksvinėse pievose, taip pat miškuose, dažniausiai tankiuose juodalksnynuose ar beržynuose, buvusių durpynų vietose. Šiandien pilkųjų gervių populiacija Europoje stipriai išaugo. Švedijos mokslininkų skelbiami duomenys rodo, kad per 20 metų gervės apsigyveno daugelyje naujų šalies vietų (Lindström et al., 2012). Tokia pat situacija stebima ir Estijoje (3 pav.). Pagal Estijos paukščių atlaso duomenis (1977–1982), pilkosios gervės perėjo 323 atlaso kvadratuose (iš viso buvo stebima 567 kvadratai). Iš jų patvirtintas perėjimo faktas buvo 121 kvadrate. 1997–2001 metais besivesiantys individai buvo užfiksuoti 498 kvadratuose, o perėjimo faktas – 204 (Leito et al., 2003). Tai leidžia daryti prielaidą, kad gervės pradeda rinktis ir kitų tipų buveines. Tačiau vis tiek pirmenybę teikia toms, kurios susijusios su vandeniu. Månsson, Nilsson ir Hake (2013) tyrimais nustatyta, kad gervės dažniau renkasi šlapius miškus, negu sausus. Vanduo yra ypač svarbus veisimosi periodu, todėl šlapynės turi kertinį vaidmenį gervių reproduktyvumui (Leito et al., 2005).

3 pav. Pilkųjų gervių paplitimas veisimosi laikotarpio metu Estijoje 1977-1982 ir 1997-2001 metais (pagal Leito et al., 2003).

Žemiau pateiktoje 1 lentelėje įvardijamos visos pilkosioms gervėms būdingos buveinės pagal IUCN buveinių klasifikavimo sistemą (IUCN Habitats Classification System Version 3.1; Birdlife International, 2016). Pagal ją matome, kad veisimosi periodu gervės renkasi dažniausiai šlapias vietas. Ypač pelkes ir durpynus.

Nustatyta, kad buveinės teritorijos dydis priklauso nuo jos kokybės, t. y. nuo maisto kiekio, trikdymo veiksnių (Månsson et al., 2013).

1 lentelė

PILKOSIOMS GERVĖMS (GRUS GRUS) BŪDINGI BUVEINIŲ TIPAI PAGAL IUCN BUVEINIŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMĄ (PAGAL BIRDLIFE INTERNATIONAL, 2016).

Buveinės pavadinimasPeriodas, kurio metu būdinga tam tikra buveinė
2. Savana
2.1. Sausa savanaVeisimosi ir nesiveisimo
4. Pievos
4.6. Subtropinės/ tropinės sezoniškai šlapios/užliejamos pievosNesiveisimo
5. Šlapynės (vidaus)
5.1. Pastovios upės/ upeliai (įskaitant krioklius) Nesiveisimo
5.4. Pelkės ir durpynaiVeisimosi (ypač svarbios buveinės)
5.5. Pastovūs gėlo vandens ežerai (didesni negu 8 ha)Nesiveisimo
5.7. Pastovūs gėlo vandens ežerai/ vandens telkinių baseinai (mažesni negu 8 ha)Veisimosi
12. Jūros potvynių teritorijos
12.4. Dumblingos ir druskingos jūrų potvynių teritorijosNesiveisimo
14. Dirbtinės sausumos buveinės
14.1. Ariami laukai Nesiveisimo
14.2. GanyklosNesiveisimo
15. Dirbtinės vandens buveinės
15.7. Drėkinamos žemės (įskaitant drėkinimo kanalus).Veisimosi

Nakvoti gervės, išskyrus besiveisiančius individus, susirenka į būrius ir grupes. Jos nakvoja santykinai nuošaliose „padidinto saugumo“ vietose. Dažniausiai tai yra atviros vandeningos pelkės, vandens telkinių pakraščiai. Vanduo nakvojančioms gervėms yra labai svarbus, nes per vandenį besiartinantį plėšrūną jos pajaučia žymiai lengviau (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

3. Veisimasis

Pilkosios gervės pradeda veistis tik sulaukusios 4 metų (Cramp, Simmons, 1980). Veisimosi periodas, senesniais duomenimis, yra nuo balandžio iki birželio mėnesio (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Dėl klimato kaitos Europoje registruojama ankstesnio veisimosi periodo atvejų. Pavyzdžiui, Švedijoje buvo užfiksuota, kada veisimasis prasidėjo kovo mėnesio pabaigoje (Lundgren, 2010). Vokietijoje per 10 metų (1999–2009) perėjimo pradžia pakito – nuo balandžio 2 dienos į kovo 21 dieną (Mewes, Rauch, 2010).

Kiekviena pora turi gana didelę veisimosi (lizdinę) teritoriją. Atstumai tarp lizdų gali būti maži tik ten, kur gervių gausu. Kad užimta veisimosi teritorija, matyti ne tik iš vieno ar dviejų paukščių (poros) skraidymų tais pačiais „maršrutais“ veisimosi periodu, bet ir tykiu oru iš toli girdimi jų balsai. Prie lizdo paukščiai itin atsargūs: esant pavojui patelė eina susigūžusi. Patinas aktyviai gina lizdą nuo plėšrūnų (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Dažniausiai pilkosios gervės deda 2 kiaušinius (4C pav.), rečiau 1 ar 3. Kiaušiniai pilkai žalsvi, gelsvi ar šviesiai rusvi su didelėmis neryškiomis pailgos formos ir nevienodo tamsumo dėmėmis (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Nustatyta, kad gervių dėtį galima naudoti, kaip individo identifikavimo priemonę (Höltje et al., 2016). Tai daroma pagal specialią Mewes ir Rauch (2010) mokslininkų sukurtą metodiką. Buvo manoma, kad kiaušinių spalvos pagrindinė funkcija yra maskuojanti (Hill, McGraw, 2006). Tačiau tyrimais nebuvo rasta ryšio tarp aplinkos sąlygų ir kiaušinių spalvos (Höltje et al., 2016).

Literatūroje nurodyta atvejų, kuomet pilkųjų gervių dėtyse buvo rasta pilkosios žąsies (Anser anser) ir didžiosios anties (Anas platyrhynchos) kiaušinių, tačiau nežinoma, kaip šie kiaušiniai pateko į gervių lizdus (Mewes, Modrow, 2010). Taip pat nėra stebėta, ar gervės deda kiaušinius į kitų gervių lizdus (Höltje et al., 2016). Jų masė 160–170 g. Lietuvoje dėtys pradedamos dėti nuo balandžio 2 d. iki balandžio 25 d. Lizdas iš sausų šakelių, viksvinių augalų lapų ir stiebelių. Lizdo skersmuo 45–60 cm (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Lizdą stato ir patinas, ir patelė (Cramp, 1994).

4 pav. A. Pilkųjų gervių kiaušinių skirtingo dėmėtumo ir skirtingų spalvų pavyzdžiai; B. Šviežios dėties kiaušiniai; C. Tipinga pilkųjų gervių dėtis su dviem kiaušiniais (Höltje et al., 2016).

Kaimyninės besiveisiančios poros įsikuria dažniausiai kelių kilometrų atstumu viena nuo kitos. Kiaušinius inkubuoja apie 30 d. Jaunikliai pradeda skraidyti po 9–10 savaičių (Cramp, 1994).

4. Mityba

Pilkosios gervės maitinasi dažniausiai augaliniu maistu, bet kartais racioną papildo gyvūniniu maistu – vabzdžiais ir kitais bestuburiais, varlėmis, žuvimis, graužikais (Kaliakin, 2013).

Būdingiausias augalinis maistas: šviežios žolės ūgliai, lapai, plūdės, javų grūdai (kviečių, miežių, avižų, rugių, kukurūzų, ryžių), varnauogių (Empetrum) ir šilauogių (Vaccinium) genčių uogos, žirniai, bulvės, alyvuogės, kedro riešutai, žemės riešutai, kajanai (Cramp, 1994). Žiemojimo vietovėse (pavyzdžiui, Ispanijoje) pilkosios gervės daugiausiai minta akmeninio ąžuolo (Quercus ilex) gilėmis, javų grūdais, kukurūzais ir ryžiais (Alonso et al., 1994; Diaz et al., 1995; Aviles, Bednekoff, 2007; Alonso et al., 2008).

Iš gyvūninio maisto dažniausiai minta bestuburiais: įvairių būrių vabzdžiai (Coleoptera, Orthoptera, Odonata, Diptera, Dictyoptera, Lepidoptera lervos), sraigės ir sliekai. Kartais minta ir šimtakojais, vorais ir vėdarėliais. Iš stuburinių gyvūnų minta varlėmis, driežais, gyvatėmis, smulkiais peliniais (Muridae). Retai minta žuvimis ir kitų paukščių kiaušiniais (Cramp, 1994).

5. Elgesio ypatybės

Apskritai pilkosios gervės turi akivaizdų polinkį palaikyti socialinius santykius ir yra labai bendruomeniški paukščiai. Veisimosi sezono metu poros laikosi atskirai. Nesiveisiantys individai dėl įvairių priežasčių dažniausiai laikosi grupėmis ir įvairaus dydžio būriais. Jam pasibaigus ir jaunikliams pradėjus skraidyti, gervės jungiasi į būrius (vadinamąsias sankaupas) iš keleto dešimčių, kartais šimtų ir net tūkstančių paukščių (Cramp, 1994).

Gervių vizitine kortele galima laikyti jų šokius (5 pav.), kurie yra demonstruojami, kai gervės grįžta į savo veisimosi vietas.

Migruoja visuomet būriais. Žiemojimo vietose daugiausiai laikosi būriais, tačiau pasitaiko gervių, kurios laikosi šeimomis. Pagrindinis skirtumas – šeimos turi gana tiksliai apibrėžtą teritoriją, kurioje maitinasi ir nakvoja (Alonso et al., 2004).

5 pav. Pilkosios gervės demonstraciniai šokiai (Cramp, 1994).

6. Paplitimas ir populiacijos dydis Lietuvoje ir Europoje

Paplitusi didžiojoje Eurazijos dalyje ir šiaurinėje Afrikoje (6 pav.). Pasaulio populiacijos dydis vertinamas nuo 491 200 iki 503 200 individų (Wetland International, 2017).

6 pav. Pilkosios gervės veisimosi, žiemojimo sritys ir svarbūs migracijų keliai (pagal International Crane Foundation, 2010).

Tado Ivanausko (1957) pateiktais istoriniais duomenimis, XX a. pirmojoje pusėje pilkosios gervės Lietuvoje gyveno ir perėjo daugiau nei 50 vietų. Svarbiausios nuo seno žinomos perėjimo vietos yra Čepkelių, Žuvinto, Tyrelio, Artosios pelkėse.

1995–1999 m. vykdyto Lietuvos perinčių paukščių atlaso duomenimis (Preikša, 2006), pilkoji gervė buvo registruota daugiau nei pusėje visų atlaso kvadratų. Šiuo metu gervės šalyje yra dar plačiau paplitę, tačiau detalesnės informacijos apie tai nėra žinoma.

Aleknonis ir S. Paltanavičius (1990) nurodo, kad Lietuvoje peri ne daugiau kaip 150 gervių porų, o vasaroja kasmet apie 150–200 nesusiporavusių ir nesubrendusių paukščių. Tuo tarpu 2004 m. Lietuvoje jau perėjo 900 porų (Raudonikis, 2004). 2006 metų duomenimis, šalies populiacijos dydis buvo 900–1200 perinčių porų (Maehl, 2006). Visų paukščių populiacijų gausumo ir pokyčių Europos Sąjungoje vertinimo, atlikto 2012 metais, metu pilkųjų gervių populiacija Lietuvoje jau vertinta 5 000–10 500 perinčių porų, o nuo 1980 iki 2012 metų šios rūšies gausumas šalyje padidėjo 24–49 kartus (Paukščių Direktyvos 12 straipsnio vertinimo ataskaita, 2012).

Europos populiaciją paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sudarė daugiau nei 120000 paukščių (Prange, 1995). Atskirų Europos šalių pilkųjų gervių populiacijų būklė skirtinga: Skandinavijoje, Baltijos šalyse, Vidurio ir Vakarų Europoje – didėja, o Rytų Europoje išlieka stabili ar mažėja (Hughes, 2008).

Pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija per trisdešimt metų – nuo 1970 m. – padidėjo apie 6 kartus, t. y. nuo maždaug 600 perinčių porų iki maždaug 3 800 porų (Prange, 2005; 7 pav.). Didžiojoje Britanijoje pilkoji gervė buvo išbraukta iš Britanijos retų rūšių sąrašo (British Rarities List) ir netgi atsirado vilčių, kad perinčių gervių populiacijos būklė gali pagerėti (Mathews, Macdonald, 2001). Manoma, kad didžiausią teigiamą įtaką gervės populiacijos didėjimui turėjo pagerėjusi šių paukščių ir jų buveinių apsauga. Tai yra tarptautinių sutarimų dėl medžioklės uždraudimo rezultatas ir palankių gervėms buveinių išsaugojimas (pavyzdžiui, pelkių restauravimas; Nilsson et al., 2016). Taip pat turėjo įtakos ir klimato kaita: pagerėjo žiemojimo sąlygos ir sutrumpėjo migravimo kelias; paankstėjo veisimosi laikotarpis (Salvi, 2010; Lundgren, 2010; Mewes, Rauch, 2010; Nowald et al., 2010; Kullberg et al., 2015).

7 pav. Besiveisiančių gervių populiacijos gausos dinamika Vokietijoje 1970-2003 metais (pagal Prange, 2005).

7. Apsauga

Pilkosios gervės yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (5 (Rs) kategorija) ir Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą. Paukščių (pilkųjų gervių) apsaugai svarbios teritorijos (PAST) Lietuvoje buvo išskiriamos tose vietovėse, kuriose buvo aptinkama daugiau nei 15 perinčių porų (Aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. D1-358). Aplinkos ministras 2014 metų kovo 14 dieną patvirtino naują Paukščių apsaugai svarbių teritorijų (PAST) sąrašą[1]. Iš visų teritorijų sąraše pilkosios gervės apsaugai yra svarbios 9 (2 lentelė; 8 pav.). Didžiausios PAST yra Labanoro girioje (LTSVEB002) ir Biržų girioje (LTBIRB001). Daugiau nei 40 proc. populiacijos yra aptinkama PAST tinklo vietovėse (Raudonikis, 2004). Rūšies apsaugos būklė yra palanki (Maehl, 2006).

8 pav. Pilkosios gervės (Grus grus) apsaugai svarbios teritorijos Lietuvoje.

2 lentelė

PILKOSIOS GERĖS (GRUS GRUS) APSAUGAI SVARBIOS TERITORIJOS (PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO ĮSAKYMĄ „DĖL PAUKŠČIŲ APSAUGAI SVARBIŲ TERITORIJŲ NUSTATYMO“ (2014 M. KOVO 14 D. NR. D1-281)

Eil. Nr.Paukščių apsaugai svarbi teritorijaSavivaldybės pavadinimasKodas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ duomenų bazėje
1Biržų giria
Biržų r.
LTBIRB001
2Būdos–Pravieniškių miškai
Kaišiadorių r.
LTKAIB006
3Čepkelių pelkė
Varėnos r.
LTVARB002
4Labanoro giria
Ignalinos r., Molėtų r., Švenčionių r., Utenos r.
LTSVEB002
5Novaraistis*Kauno r., Kazlų Rūdos, Šakių r.
LTSAKB001
6Sulinkių durpynas*Radviliškio r.LTRADB004
7Taujėnų–Užulėnio miškai
Panevėžio r., Ukmergės r.
LTUKMB001
8Tyrulių pelkė*
Radviliškio r., Šiaulių r.
LTRADB005
9Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės
Alytaus r., Lazdijų r., Marijampolės
LTALYB003
10Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės *
Alytaus r., Lazdijų r., Marijampolės
LTALYB003

Didžiausias pavojus pilkosioms gervėms kyla dėl buveinių naikinimo arba jų kokybės bloginimo, medžioklės, žmogaus trikdymo (Meine, Archibald, 1996; Harris, Mirande, 2013).

Kai kurių Europos Bendrijos svarbos Rūšių buveinių tvarkymo rekomendacijose nurodomos toliau pateikiamos grėsmės pilkųjų gervių populiacijai:

  1. buveinių sukcesiniai struktūros pokyčiai (atvirų miško ir pelkių kraštovaizdžio vietų užaugimas);
  2. veisimosi vietų naikinimas dėl intensyvios ūkinės veiklos ir žemių, esančių greta veisimosi teritorijų, naudojimo pokyčių;
  3. hidrologinio režimo kaita: vietinis pelkėtų kirtaviečių sausinimas ir bebraviečių išardymas;
  4. trikdymas;
  5. gausios plėšrūnų populiacijos (Maehl, 2006).

Tam, kad sumažėtų buveinių sukcesiniai struktūros pokyčiai, rekomenduojama išlaikyti dabartinį kraštovaizdžio naudojimo režimą tiek saugomoje teritorijoje, tiek ir greta jos, neplėsti urbanizuotų teritorijų, neatnaujinti durpynų eksploatacijos. Veisimosi vietoms išsaugoti reikia, kad plynos kirtavietės neviršytų 2 ha ploto, miško neveistų atvirose miško aikštėse, gretimose pievose, ten, kur aptinkamos pilkosios gervės. Miško atkūrimas turi atitikti dabartinę medžių rūšių struktūrą ir remtis dirvožemio sąlygomis, pelkėtose ir užtvindytose vietose ir aplink jas 200 m spinduliu nekirsti miško kovo–liepos mėnesiais. Pilkųjų gervių populiacijai išsaugoti taip pat svarbu išlaikyti tinkamą hidrologinį režimą. Neskatinamas poilsis balandžio–birželio mėn. šalia gervių veisimosi vietų, kad būtų kuo mažiau trikdomas veisimosi procesas. Gervių natūralių plėšrūnų (lapių, mangutų, šernų ir kranklių) populiacijos reguliavimas taip pat turės teigiamą įtaką šių paukščių populiacijai (Maehl, 2006). Anot Prange (2005), pilkųjų gervių populiacijai medžioklės apribojimai turi didžiulę įtaką, nes medžioklės metu skleidžiami garsai didina gervių trikdymą. Pavyzdžiui, Laguna de Gallocanta Ispanijoje gervių populiacija pradėjo sparčiai augti, kai buvo uždrausta medžioti antis (9 pav.; Bautista et al., 1992).

9 pav. Pilkųjų gervių gausos dinamika Laguna de Gallocanta Ispanijoje nuo 1970 m. spalio mėn. iki 1990 m. balandžio mėn. Kairėje esanti rodyklė rodo laiką, kada buvo sumažintas medžioklės laikotarpis nuo 2 dienų per savaitę iki 4 dienų per žiemą. Dešinėje rodyklė rodo laiką, kada medžioklė buvo visiškai uždrausta (pagal Bautista et al., 1992).

8. Pilkoji gervė ir žemės ūkis

Kaip jau buvo minėta anksčiau, įvairiausi tarptautiniai susitarimai (geresnė rūšies apsauga), klimato kaita padarė įtaką pilkųjų gervių populiacijos augimui. Spartus populiacijos dydžio augimas turi ir savo pasekmių. Tai susiję su žemės ūkiu, kuriam pilkosios gervės atneša žalos. Prancūzijoje ežero Der-Chantecoq apylinkėse bendrai nuo 1993 iki 2003 metų nuostoliai yra apie 400 000 eurų (Salvi, 2010), o Švedijoje vien per 2012 metus – apie 200 000 eurų (Nillson, 2016).

10 pav. Gervių maistas 2006 metų rudenį Ruegen saloje Vokietijoje (pagal Prange, 2010).

Pagal Prange (2010), nuo 1960 metų didelę svarbą įgavo kukurūzų auginimas. Būtent kukurūzų ražienos laukai tapo pagrindinėmis gervių maitinimosi vietomis vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Po derliaus surinkimo likę grūdai taip pat yra svarbi gervių raciono dalis, bet dėl pagerėjusių žemės ūkio technologijų jų vartojimas sumažėjo (10 pav.). Gervės taip pat padaro žalos ir kitiems kultūriniams augalams: kopūstams, žirniams ir bulvėms.

Tam, kad būtų sumažinti nuostoliai, siūloma palikti neartas kukurūzų ražienas žiemai, ankščiau sėti žiemines kultūras, gerves papildomai maitinti specialiose situacijose, saugoti jautrius pasėlius (kopūstų, žirnių ir bulvių), naudojant aktyvų baidymą (Prange, 2010).

Lietuvoje laukinių gyvūnų padarytą žalą ūkininkams turi atlyginti medžioklės plotų naudotojai, o saugomų paukščių ir gyvūnų – Aplinkos ministerija. Tačiau dabartiniu metu ministerija kompensuoja tik stumbrų padarytą žalą[2]. Dėl to mūsų šalies ūkininkai stebisi tuo, kad toks paukštis, kaip gervė, yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, ir siūlo keisti įstatymus. Pasak laikinai Vilniaus rajono ūkininkų asociacijos pirmininko pareigas einančio Jevgenijaus Baliul, reikia imtis priemonių, kad būtų sumažinta gervių populiacija, nes Vilniaus rajone jau praktiškai nebelikę vietos ūkininkauti. Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas sutinka, kad gervių padaugėjo ir, kad reikia numatyti kompensacijas už jų padarytus nuostolius. Tačiau kol naujas įstatymas nebus priimtas, siūloma kreiptis į savivaldybes, kur gali būti skiriamos lėšos iš aplinkos apsaugos fondo. Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) direktorius Liutauras Raudonikis taip pat sutinka, kad valstybėje reikia keisti įstatymus, bet dirbti reikia kryptingai ir, priimant tokius svarbius sprendimus, gerai apgalvoti pasekmes[3].

9. Turizmas

Izraelyje Hula slėnyje (11 pav.) per dvidešimt metų (1990–2010) žiemojančių gervių populiacija padidėjo nuo kelių šimtų iki 35 000 paukščių. Šis padidėjimas yra siejamas su žemės riešutų auginimu, kurie čia nebuvo auginami iki 1990 metų. Aišku, kad gervių pagausėjimas padidino žalą žemės ūkiui. Tačiau taip pat pagausėjo ir turistų, kurie atvažiuoja pasižiūrėti į didelius šių įspūdingų paukščių būrius. Pajamos nuo „gervių turizmo“ šioje vietovėje yra apie 25 milijonus USD per metus (Shanni et al., 2010).

11 pav. Pilkosios gervės Hula slėnyje Izraelyje ( 2012 m. gruodis; the Lab of Adi Kimchi, 2012).

Vokietijoje taip pat didėja susidomėjimas „gervių turizmu“. Prieš 50 metų gervių sustojimo vietoje seklios lagūnos Vorpommersche Boddenlandschaft nacionaliniame parke šiaurės vakarų Vokietijoje sulaukė tik keleto paukščių stebėtojų. Dabar kiekvienais metais pažiūrėti į gerves atvažiuoja apie 15 000 turistų (12 pav.). Didelis turistų dėmesys taip pat kelia susirūpinimą, nes daug žmonių vis dažniau sukelia paukščių trikdymą. Taip pat daugėja neprofesionaliai pasirengusių fotografų, kurie be tinkamai padidinančių lęšių bando prieiti kuo arčiau prie gervių, taip jas gąsdindami (Nowald, 2010).

12 pav. Turistų skaičius gervių informaciniame centre Groβ Mohrdorf Vokietijoje 1996-2009 metais (pagal Nowald, 2010).

 

[1]Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. D1-281„Dėl Paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“, TAR, 2015-07-10, Nr. 11232.

[2]Tavorienė, V. (2012). Juodi pilkųjų gervių darbeliai. Valstiečių laikraštis. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/juodi-pilkuju-gerviu-darbeliai.d?id=58795793>.

[3]Barkauskaitė, Ž. (2015). Ūkininkai užsipuolė gerves: jų jau gerokai per daug. Grynas.lt. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/grynas/gamta/ukininkai-uzsipuole-gerves-ju-jau-gerokai-per-daug.d?id=68159174>.