Platesnė informacija apie gerves

Turinys:

Išvaizda ir skiriamieji požymiai.
1 pav. Pilkoji gervė (Grus grus). (http://birds.sfu-kras.ru/img/img_104.gif)

1 pav. Pilkoji gervė (Grus grus; Planet of Birds, 2011).

Didžiausias Lietuvos paukštis. Mažą paukščių pažinimo patirtį turinčiam žmogui pilkoji gervė gali būti panaši į pilkąjį garnį ir su juo painiojama. Čia svarbiausia, kad gervė yra daug didesnė. Jos apdare vyrauja šviesiai melsvai pilka spalva. Galva ir viršutinė kaklo dalis juodos ir baltos spalvų. Viršugalvyje yra raudona dėmė. Papildomos plasnojamosios plunksnos yra pailgėjusios ir sudaro tarsi „uodegą“. Iš tikrųjų šios plunksnos dengia tikrąją uodegą, dėl to šių paukščių užpakalinė dalis, lyginant su kitais mūsų krašto paukščiais, atrodo neįprastai. Ryškaus skirtumo tarp patino ir patelės apdare nėra, tik patinas yra šiek tiek didesnis už patelę (Kurlavičius, 2003).

Skrendant pilkoji gervė kaklą laiko tiesiai – nesulenkusi kaip pilkasis garnys. Skrydyje kaklas atrodo juodas, išskyrus pamatą. Būryje paukščiai skrenda išsirikiavę trikampiu arba pasvirusia linija (tačiau ne visada!). Juodi sparnų galai yra taip pat svarbus rūšies nustatymo iš toli požymis paukščiams skrendant (Kurlavičius, 2003).

Jauniklio galva ir kaklas rusvai rudi ir neturi ryškių kontrastingų suaugusiems būdingų spalvų. Papildomos plasnomojamos plunksnos trumpesnės, dėl to „uodega“ atrodo mažesnė (Kurlavičius, 2003).

2 pav. Skrendantis gervių būrys (Журавлиная Родина).

Kūno masė ir matmenys: masė 3950-7000 g; patinų sparno ilgis 600-650 mm, snapo ilgis 103-120 mm, pastaibio ilgis 228-260 mm; patelių sparno ilgis 540-570 mm, snapo ilgis 100-110 mm, pastaibio ilgis 220-238 mm (Logminas, 1990).

Patino tuoktuvių balsas – labai garsus periodiškai kartojamas „krrruuu“. Paprastai patelė tuojau patinui atsako panašiu žemesniu šūksniu. Bendravimo signalai „kru-kru-kru“ dažniau girdimi paukščiams skrendant. Jaunikliai rudenį skrisdami negarsiai cypauja „čiirp-čiirp“ (Kurlavičius, 2003).

Paplitimas ir populiacijos dydis Lietuvoje ir Europoje.

 Paplitusi didžiojoje Eurazijos dalyje ir šiaurinėje Afrikoje (3 pav.).

image005

3 pav. Pilkosios gervės veisimosi, žiemojimo sritys ir svarbūs migracijų keliai. (Pagal: International Crane Foundation)

T. Ivanausko (1957) pateiktais istoriniais duomenimis XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje gyveno ir perėjo daugiau nei 50 vietų. Svarbiausios nuo seno žinomos perėjimo vietos yra Čepkelių, Žuvinto, Tyrelio, Artosios pelkėse.

1995-1999 m. vykdyto Lietuvos perinčių paukščių atlaso duomenimis (Preikša, 2006), pilkoji gervė buvo registruota daugiau nei pusėje visų atlaso kvadratų. Šiuo metu gervės šalyje yra dar plačiau paplitę, tačiau detaliau apie tai nėra žinoma.

Aleknonis ir S. Paltanavičius (1990) nurodo, kad Lietuvoje peri ne daugiau kaip 150 gervių porų, o vasaroja kasmet apie 150-200 nesusiporavusių ir nesubrendusių paukščių. Tuo tarpu 2004 m. Lietuvoje jau perėjo 900 porų (Raudonikis, 2004). 2006 metų duomenimis šalies populiacijos dydis buvo 900-1200 perinčių porų (Maehl, 2006).

4 pav. Perinčių porų skaičiaus kaita Vokietijoje 1970-2003 metais. (Pagal: Prange, 2005)

Europos populiacija paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sudarė daugiau nei 120000 paukščių (Prange, 1995). Nacionalinių Europos šalių pilkųjų gervių populiacijų būklė skirtinga. Skandinavijoje ir Vidurio Europoje gausa didėja, o Vakarų ir Pietų Europoje išlieka stabili ar mažėja (Maehl, 2006). Ji taip pat didėja Rytų Europoje (Prange, 2005).

Pvz., Vokietijoje vietinė populiacija nuo 1970 m. per trisdešimt metų padidėjo apie 6 kartus, t.y. nuo apie 600 perinčių porų iki apie 3800 porų. (Prange, 2005; 4 pav.). Manoma, kad didžiausią teigiamą įtaką gervės populiacijos didėjimui turėjo pagerėjusi šių paukščių ir jų buveinių apsauga. Tai rezultatas tarptautinių sutarimų dėl medžioklės uždraudimo ir palankių gervėms buveinių išsaugojimas (pvz., pelkių restauravimas; Nilsson et al., 2016). Taip pat žiemoviečių pasikeitimas, dėl ko pagerėjo žiemojimo sąlygos ir sutrumpėjo migravimo kelias; paankstėjęs veisimosi laikotarpis (galimai dėl klimato kaitos).

Biologija.

Gyvena visų tipų pelkėse, drėgnuose raistuose, nendrynuose, šlapiose viksvinėse pievose, taip pat miškuose, dažniausiai tankiuose juodalksnynuose ar beržynuose.  Dažniau įsikuria drėgnose biržėse. Be to, gervės dažnai apsigyvena buvusių durpynų vietose.  Kaip taisyklė, lizdą suka labai šlapiose vietose ir jį nuo sausumos skiria vandens juosta.

Paprastai kas 2 metai gervėms iškrenta plasnojamosios plunksnos, tada jos ilgai negali skraidyti.

4 pav. Pilkosios gervės lizdas ir kiaušiniai. (http://cdn2.arkive.org/media/96/9686FE16-93BD-4DEA-9769-E7E9B268F772/Presentation.Large/Common-crane-eggs-in-nest.jpg)

5 pav. Pilkosios gervės lizdas ir kiaušiniai. (Wildscreen Arkive)

Kiekviena pora turi gana didelę veisimosi (lizdinę) teritoriją. Atstumai tarp lizdų gali būti mažesni tik ten, kur gervių gausu. Kad užimta veisimosi teritorija, matyti ne tik iš vieno ar dviejų paukščių (poros) skraidymų tais pačiais „maršrutais“ veisimosi laikotarpiu (balandžio – birželio mėnesiais ar net ilgiau), bet ir tykiu oru iš toli girdimi jų balsai. Prie lizdo paukščiai itin atsargūs: esant pavojui patelė eina susigūžusi. Patinas aktyviai gina lizdą nuo plėšrūnų.

Iš žiemojimo vietų atskridę į veisimosi vietas demonstruoja gražius šokius – šokinėja, kraiposi, mojuoja sparnais. Perėjimui renkasi mažai žmonių lankomas vietas. Besiveisiantys individai laikosi poromis, bet dalį laiko praleidžia ir pavieniui. Perėti pradeda padėję pirmą kiaušinį. Paprastai peri patelė, o patinas ją saugo. Peri 29-30 dienų. Jaunikliai ritasi dažniausiai gegužės pradžioje.

Deda 2 kiaušinius, rečiau 1 ar 3 (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Kiaušiniai pilkai žalsvi, gelsvi ar šviesiai rusvi su didelėmis neryškiomis pailgos formos ir nevienodo tamsumo dėmėmis (5 pav.). Jų masė 160-170 g. Lietuvoje dėtys pradedamos dėti nuo balandžio 2 d. iki balandžio 25 d. (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Lizdas iš sausų šakelių, viksvinių augalų lapų ir stiebelių. Lizdo skersmuo 45-60 cm.

Kaimyninės besiveisiančios poros įsikuria dažniausiai kelių kilometrų atstumu viena nuo kitos. Kiaušinius inkubuoja apie 30 d. Jaunikliai pradeda skraidyti po 9-10 savaičių (Cramp, 1994).

Apskritai pilkosios gervės turi akivaizdų polinkį palaikyti socialinius santykius ir yra labai bendruomeniški paukščiai. Migruoja kaip taisyklė būriais. Veisimosi sezono metu dėl įvairių priežasčių nesiveisiantys individai dažniausiai laikosi grupėmis ir įvairaus dydžio būriais. Jam pasibaigus ir jaunikliams pradėjus skraidyti, gervės jungiasi į būrius (vadinamąsias sankaupas) iš keleto dešimčių, kartais šimtų ir net tūkstančių paukščių. Išskyrus besiveisiančius individus, gervės susirenka į būrius ir grupes taip pat nakvojimui. Jos nakvoja santykinai nuošaliose „padidinto saugumo“ vietose. Dažniausiai tai yra atviros vandeningos pelkės, vandens telkinių pakraščiai. Vanduo nakvojančioms gervėms yra labai svarbus, nes per vandenį besiartinantį plėšrūną jos pajaučia žymiai lengviau.

Maitinasi dažniausiai augaliniu maistu, bet kartais racioną papildo gyvūniniu maistu – vabzdžiais ir kitais bestuburiais, varlėmis, žuvimis, graužikais (Kaliakin, 2013).

Apsauga.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (5 (Rs) kategorija) ir Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą. Paukščių (pilkųjų gervių) apsaugai svarbios teritorijos (PAST) Lietuvoje buvo išskiriamos tose vietovėse, kuriose buvo aptinkama daugiau nei 15 perinčių porų (Aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. D1-358). 2014 metais kovo 14 dieną Aplinkos ministras patvirtino naują Paukščių apsaugai svarbių teritorijų (PAST) sąrašą[1]. Iš visų teritorijų sąraše pilkosios gervės apsaugai yra svarbios 9 (1 lentelę; 6 pav.). Didžiausios PAST yra  Labanoro girioje (LTSVEB002) ir Biržų girioje (LTBIRB001; Maehl, 2006). Daugiau nei 40% populiacijos yra aptinkama PAST tinklo vietovėse. Rūšies apsaugos būklė yra palanki.

Eil. Nr.Paukščių apsaugai svarbi teritorijaSavivaldybės pavadinimasKodas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ duomenų bazėje
1Biržų giria
Biržų r.
LTBIRB001
2Būdos–Pravieniškių miškai
Kaišiadorių r.
LTKAIB006
3Čepkelių pelkė
Varėnos r.
LTVARB002
4Labanoro giria
Ignalinos r., Molėtų r., Švenčionių r., Utenos r.
LTSVEB002
5Novaraistis*Kauno r., Kazlų Rūdos, Šakių r.
LTSAKB001
6Sulinkių durpynas*Radviliškio r.LTRADB004
7Taujėnų–Užulėnio miškai
Panevėžio r., Ukmergės r.
LTUKMB001
8Tyrulių pelkė*
Radviliškio r., Šiaulių r.
LTRADB005
9Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės
Alytaus r., Lazdijų r., Marijampolės
LTALYB003
10Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės *
Alytaus r., Lazdijų r., Marijampolės
LTALYB003
Pilkosios gervės (Grus grus) apsaugai svarbios teritorijos.

6 pav. Pilkosios gervės (Grus grus) apsaugai svarbios teritorijos.

Nurodoma keletas grėsmių pilkųjų gervių populiacijai (Maehl, 2006):

  1. Buveinių sukcesiniai struktūros pokyčiai (atvirų miško ir pelkių kraštovaizdžio vietų užaugimas). (Rekomenduojama išlaikyti dabartinį kraštovaizdžio naudojimo režimą tiek saugomoje teritorijoje, tiek ir greta jos, neplėsti urbanizuotų teritorijų, neatnaujinti durpynų eksploatacijos);
  2. Veisimosi vietų naikinimas dėl intensyvios ūkinės veiklos ir žemių, esančių greta veisimosi teritorijų, naudojimo pokyčių (rekomenduojama, kad plynos kirtavietės neviršytų 2 ha ploto, neveisti miško atvirose miško aikštėse, gretimose pievose ten, kur aptinkamos pilkosios gervės, miško atkūrimas turi atitikti dabartinę medžių rūšių struktūrą ir remtis dirvožemio sąlygomis, pelkėtose ir užtvindytose vietose ir aplink jas 200 m spinduliu nekirsti miško kovo-liepos mėn.);
  3. Hidrologinio režimo kaita: vietinis pelkėtų kirtaviečių sausinimas ir bebraviečių išardymas (rekomenduojama nekeisti hidrologinio režimo, jei tai negerina buveinės kokybės, išlaikyti palankiausią hidrologinį režimą tuo metu, kai vandens lygis didėja, ir išlaikyti bent dabartinę bebrų populiacijos gausą);
  4. Trikdymas (rekomenduojama neskatinti poilsiauti balandžio-birželio mėn. šalia veisimosi vietų ir reguliuoti žmonių lankymąsi balandžio-birželio mėn.);
  5. Gausios plėšrūnų populiacijos (rekomenduojama kasmet reguliuoti lapių, mangutų, šernų ir kranklių gausą).

Anot Prange (2005) pilkųjų gervių populiacijai medžioklės apribojimai turi didžiulę įtaką. Pavyzdžiui, Laguna de Gallocanta Ispanijoje gervių populiacija pradėjo sparčiai augti po ančių medžioklės uždraudimo (7 pav.; Bautista et al., 1992).

7 pav. Pilkųjų gervių skaičiaus dinamika Laguna de Gallocanta Ispanijoje nuo spalio 1970 m. iki balandžio 1990 m. Kairėje esanti rodyklė rodo laiką, kada buvo sumažintas medžioklės laikotarpis nuo 2 dienų per savaitę iki 4 dienų per žiemą. Dešinėje rodyklė rodo laiką, kada medžioklė buvo uždrausta pilnai. (Pagal: Bautista et al., 1992)

Pilkoji gervė ir žemės ūkis.

Kaip jau minėjome ankščiau, įvairi tarptautiniai sutarimai, klimato kaita įtakojo pilkųjų gervių populiacijos augimą. Spartus populiacijos dydžio augimas turi ir savo pasekmių. Tai liečia žemės ūkį, kuriam pilkosios gervės nuneša žalą. Prancūzijoje ežere Der-Chantecoq bendrai nuo 1993 iki 2003 metų nuostoliai yra apie 400 000 eurų (Salvi, 2010), o Švedijoje – apie 200 000 eurų tik per 2012 metus (Nillson, 2016).

Pagal Prange (2010) nuo 1960-ųjų metų visur tapo labai svarbus kukurūzų auginimas. Būtent kukurūzų ražienos laukai tapo pagrindinėmis maitinimosi vietomis vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Likę grudai po derliaus taip pat yra svarbi gervių raciono dalis, bet dėl pagerėjusių žemės ūkio technologijų jų vartojimas sumažėjo (8 pav.). Gervės taip pat nuneša žalą ir kitiems kultūriniams augalams: kopūstams, žirniams ir bulvėms (9 pav.).

8 pav. Gervių maistas 2006 metų rudenį Ruegen saloje Vokietijoje. (Pagal: Prange, 2010)

8 pav. Gervių maistas 2006 metų rudenį Ruegen saloje Vokietijoje. (Pagal: Prange, 2010)

9 pav. Gervių pažeistos bulvės (Prange, 2010) .

9 pav. Gervių pažeistos bulvės (Prange, 2010) .

Tam, kad sumažinti nuostolius, siūloma palikti neartas kukurūzų ražienas žiemai, ankščiau sėti žiemines kultūras, gerves papildomai maitinti specialiose situacijose, saugoti jautrius pasėlius (kopūstų, žirnių ir bulvių), naudojant aktyvų baidymą (Prange, 2010).

Lietuvoje laukinių gyvūnų padarytą žalą ūkininkams turi atlyginti medžioklės plotų naudotojai, o saugomų paukščių ir gyvūnų – Aplinkos ministerija. Tačiau dabartiniu metu ministerija kompensuoja tik stumbrų padarytą žalą[2]. Dėl to mūsų šalies ūkininkai stebisi tuo, kad toks paukštis, kaip gervė, yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, ir siūlo keisti įstatymus. Pasak laikinai Vilniaus rajono ūkininkų asociacijos pirmininko pareigas einančio Jevgenijaus Baliul, reikia imtis priemonių, kad sumažinti gervių populiaciją, nes Vilniaus rajone jau praktiškai nėra vietos ūkininkauti. Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas sutinka, kad gervių padaugėjo ir, kad reikia numatyti kompensacijas už jų padarytus nuostolius. Tačiau kol naujas įstatymas nebus priimtas, siūloma kreiptis į savivaldybes, kur gali būti skiriamos lėšos iš aplinkos apsaugos fondo. Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) direktorius Liutauras Raudonikis taip pat sutinka, kad valstybėje reikia keisti įstatymus, bet dirbti reikia kryptingai ir niekur neskubėti[3].

Gervių turizmas.

Izraelyje Hula slėnyje (10 pav.) per dvidešimt metų (1990-2010) žiemojančių gervių populiacija padidėjo nuo kelių šimtų iki 35 000 paukščių. Šis padidėjimas yra siejamas su žemės riešutų augimu, kurie čia nebuvo auginami iki 1990-ųjų. Aišku, kad gervių pagausėjimas padidino žalą žemės ūkiui. Tačiau taip pat pagausėjo ir turistų, kurie atvažiuoja pasižiūrėti į didelius šių įspūdingų paukščių būrius. Pajamos nuo „gervių turizmo“ šioje vietovėje yra apie 25 milijonus USD per metus (Shanni et al., 2010).

10 pav. Pilkosios gervės Hula slėnyje, Izraelis ( 2012 m. gruodis) (the Lab of Adi Kimchi, 2012).

10 pav. Pilkosios gervės Hula slėnyje, Izraelis ( 2012 m. gruodis) (the Lab of Adi Kimchi, 2012).

Vokietijoje taip pat didėja susidomėjimas „gervių turizmui“. Prieš 50 metų gervių sustojimo vietoje „seklios lagūnos „Vorpommersche Boddenlandschaft“ vietovėje“ (11 pav.) šiaurės-vakarų Vokietijoje sulaukė tik keleto paukščių stebėtojų. Dabar kiekvienais metais pažiūrėti į gerves atvažiuoja apie 15 000 turistų (12 pav.). Padidintas turistų dėmesys taip pat kelia susirūpinimą, nes daug žmonių didina paukščių trikdymą. Taip pat daugėja neprofesionaliai pasirengusių fotografų, kurie be tinkamai padidinančių lęšių bando prieiti kuo arčiau prie gervių taip jas gąsdindami (Nowald, 2010).

 

11 pav. Seklios lagūnos kraštovaizdis „Vorpommersche Boddenlandschaft“. (Dauer, National Geographic Deutschland).

11 pav. Seklios lagūnos kraštovaizdis „Vorpommersche Boddenlandschaft“. (Dauer, National Geographic Deutschland).

12 pav. Turistų skaičius Gervių informaciniame centre Groβ Mohrdorf. (Pagal: Nowald, 2010).

12 pav. Turistų skaičius Gervių informaciniame centre Groβ Mohrdorf. (Pagal: Nowald, 2010).

Migracijos.

Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Lietuvoje.

Migruodamos gervės skrenda dieną ir naktį. Tai tikrieji tolimi migrantai. A. Petraitis ir L. Raudonikis (1998) nurodo, kad senesniais duomenimis (1971-1985 m.) ankščiausiai pavasarį gervės pasirodydavo Pietų Lietuvoje (Žuvinto rezervatas) vidutiniškai kovo 23 d.. Ankščiausias atskirdimas tuo laikotarpiu buvo užfiksuotas 1971 m. kovo 7 d.. Į Lekėčius jos atskrenda vidutiniškai kovo 26 d. Lietuvos pajūryje pavasarį gervės buvo užregistruotos vidutiniškai kovo 29 d.. Ties Vilniumi anksčiausiai pavasarį pasirodę gervės registruotos vidutiniškai kovo 30 d. Pastaraisiais metais gervės pavasarį registruojamos vis anksčiau. Pvz., 2016 metais pirmas registracijos atvejis buvo sausio 2 d. (LOD). Viena tokio pokyčio priežastis yra klimato kaita. Tyrinėjant klimato kaitos įtaką nežvirblinių paukščių atskridimui pavasarį, buvo nustatyta, kad gervių atskridimo data keičiasi vidutiniškai 1.15 dienos per metus (Žalakevičius et al., 2009).

Rudenį pirmi migruojantys būriai pajūryje užfiksuoti apytiksliai spalio 9 d.. Paskutiniai – spalio 20 d. (Petraitis, Raudonikis, 1998). Nustatyta, kad rudeninė migracija yra daug intensyvesnė nei pavasarinė. Tai rodo stebėtojų 1988 metų duomenis iš visos Lietuvos. Kaip matome iš 13 pav. (A) migruojančios gervės buvo daugiausiai užfiksuoti centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse. Rudenį (13 pav. B) migruojančios gervės buvo užfiksuotos maždaug tolygiai visoje Lietuvoje.

Migruojančių gervių skaičius pavasarį (A) ir rudenį (B) 1988 metais (Pagal: Petraitis, Raudonikis, 1998).

13 pav. Migruojančių gervių skaičius pavasarį (A) ir rudenį (B) 1988 metais (Pagal: Petraitis, Raudonikis, 1998).

Iš Gamtos tyrimo centro migruojančių gervių sankaupų monitoringo (2014) rezultatų galima pamatyti, kad Lietuvoje rudeninė migracija taip pat dabar prasideda ankščiau. Pavyzdžiui, Novaraistyje tuo pačiu laiku, bet skirtingais metais gervių skaičius mažėja. Turint omenyje, kad gervių populiacija Lietuvoje ir Europoje didėja, tokie skaičiai greičiausiai yra dėl ankščiau prasidedančios rudeninės migracijos.

DataSkaičius
2008 m.
2008-09-163146
2008-10-071320
2008-10-211675
2011 m.
2011-09-201049
2011-10-11400
2011-10-21224
2014 m.
2014-09-251423
2014-10-03655
2014-10-19525

Priešmigracinės sankaupos pradeda formuotis jau liepos mėnesį.  Žuvinte ir Novaraistyje daugiausia gervių ankščiau buvo stebima nuo rugsėjo iki spalio pradžios (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Dabar daugiausiai gervių stebima jau rugpjūčio mėnesį. Taip pat sezoninės dinamikos analizė parodė, kad į Lietuvą iš šiauresnių valstybių gervės atskrenda neankščiau nei trečioje rugsėjo dekadoje. Tai yra svarbu, norint tinkamai įvertinti Lietuvos pilkosios gervės populiacijos dydį (Petraitis, Raudonikis, 1998). Tačiau dabartinių duomenų apie tai, kada į Lietuvą atvykstą paukščiai iš šiaurės nėra. dėl sunku įvertinti kokia yra dabartinė situacija šiuo klausimu.

Manoma, kad į žiemovietes Lietuvos, kaip ir Baltijos regiono bei vakarinės Rusijos, pilkosios gervės skrenda tiek vadinamuoju Vakarų Europos, tiek Baltijos – Vengrijos keliais (Prange, 2005; 14 pav.).

Lietuvos pilkųjų gervių manomi migracijos keliai. A - Vakarų Europos kelias; B- Baltijos – Vengrijos kelias.

14 pav. Lietuvos pilkųjų gervių manomi migracijos keliai. A – Vakarų Europos kelias; B- Baltijos – Vengrijos kelias.

Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Europoje.

Apie 160 000 ir 100 000 gervių migruoja Vakarų Europos ir Baltijos-Vengrijos keliais. Baltijos-Vengrijos kelią daugiausiai naudoja šiaurės rytų Europos paukščiai. Vakarų Europos keliu migruoja šiaurės ir centrinės Europos gervės (Prange, 2005). Mažiau žinoma apie gervių skaičių kitose maršrutuose rytinėje Europoje ir Azijoje. Anot Prange (2005, 2010) pastaraisiais metais stebimas didėlis migruojančių gervių padidėjimas. Tik Vakarų Europos keliu migruojančių gervių skaičius per paskutinius 30 metų padidėjo beveik 7 kartus (3 lentelę). Panaši dinamika yra stebima ir Baltijos-Vengrijos kelyje (15 pav.).

MetaiMetų skaičiusVakarų Europos keliu migruojančių pilkųjų gervių skaičius
1977-19845~35 000 (25-45 000)
1985-1990651 000 (38 – 54 000)
1991-1995568 000 (49 – 74 000)
1996-20005108 000 (>83- > 130 000)
2001-20055184 000 (150 – 230 000)
2006-20105237 000 (230 – 250 000)
15 pav Vakarų Europos (West European) ir Baltijos-Vengrijos (Baltic-Hungarian) keliais migruojančių pilkųjų gervių gausos dinamika pastaraisiais dešimtmečiais (Pagal: Prange, 2005).

15 pav. Vakarų Europos (West European) ir Baltijos-Vengrijos (Baltic-Hungarian) keliais migruojančių pilkųjų gervių gausos dinamika pastaraisiais dešimtmečiais (Pagal: Prange, 2005).

Ankščiau pilkosios gervės žiemojo Šiaurės Afrikoje. Tačiau dabar pagrindine žiemojimo vieta laikomas Pirėnų pusiasalis (Alonso et al.,1994, 2008). Taip pat nedidelis skaičius žiemoja Prancūzijoje.

Po palikuonių išsiritimo gervės būriuojasi. Susidarę būriai renkasi specialiose „susirinkimo vietose“ („assembly sites“), formuoja priešmigracines arba vasarojimo sankaupas.

Vėliau sankaupos didėja, nes į jas palaipsniui įsilieja iš šiauresnių regionų rugsėjo ir spalio mėnesiais atkeliavusių populiacijų paukščiai. Tokios sankaupos yra vadinamos migracinėmis sankaupomis.

Yra mažiausiai dvi priežastys, dėl kurių susiformuoja sankaupos (Prange, 2005):

  • Gervės susitelkia nakvynės vietose („stop-over sites“). Gervės nakvynei renkasi seklius tvenkinius, ežerus, upių, pelkių vietas, vietas su mažais vandens telkiniais bei Baltijos jūros įlankas . Jos susirenka nakvoti vakare ir išskrenda maitintis ryte.
  • Gervės susitelkia maitinimosi vietose. Dažniausiai gervės maitinasi dideliuose dirbamuose laukuose, kurie yra apie nutolę nuo nakvynės vietos iki 25 km atstumu.

Europoje yra daugybė sankaupų („stop-over“) vietų. Jų yra Švedijoje, Šiaurės Lenkijoje, Šiaurės Vokietijoje, Šiaurės Rytų ir Pietvakarių Prancūzijoje bei Šiaurės Vakarų Ispanijoje. Šios vietos klasifikuojamos į 4 grupes (Prange, 2005):

  1. vasarinės (priešmigracinės) sankaupų vietos, kurios yra užimamos nuo liepos iki rugsėjo;
  2. migracinės (ilgalaikio poilsio vietos) vietinių ir atskridusių gervių sankaupų vietos, kurios yra užimamos nuo rugpjūčio iki lapkričio;
  3. migruojančių gervių sankaupų vietos, skirtos trumpalaikiam poilsiui; užimamos laikotarpyje nuo spalio ir lapkričio;
  4. poilsio ir žiemojimo vietos Pietvakarų Europoje; užimamos nuo lapkričio iki kovo.

Daugiausiai yra ištirtos žiemojimo vietos Ispanijoje. Žiemojimo laikotarpio pradžioje daugybę gervių sustoja Laguna de Gallocanta (40°58‘N, 1°30‘ W) apylinkėse. Tai yra seklaus ežero baseinas, kurio plotas yra apie 53 637 ha (Alonso et al., 1994). Tačiau ne visos gervės ten apsistoja visai žiemai. Dalis iš jų migruoja į kitas Ispanijos vietas, pavyzdžiui, į Ekstremadūrą (pietvakarų Ispanija; 16 pav.). Taigi, J. A. Alonso, J. C. Alonso ir G. Nowald  (2008) tirtas gerves skirstė į 4 grupes, atsižvelgiant į jų žiemojimo bruožus:

  1. gervės, kurios žiemojo Ekstremadūroje, bet reguliariai sustodavo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  2. gervės, kurios žiemojo Ekstremadūroje ir nesustodavo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  3. gervės, kurios žiemojo Laguna de Gallocanta apylinkėse;
  4. gervės, kurios žiemojo kitose vietose (pvz., Prancūzija ir Marokas).

Pastebėta, kad pirmosios grupės gervės laikosi Laguna de Gallocanta apylinkėse iki žiemos vidurio (laikotarpis nuo lapkričio 10 dienos iki gruodžio 30 dienos). Vėliau jos išskrenda į kitas vietas (tokias, kaip Ekstremadūra) dėl to, kad sumažėja maisto (Alonso et al., 1992, 1994). Tokiose vietose jos žiemoja iki pavasarinės migracijos pradžios.

16 pav. A – tirtų pilkųjų gervių žiemojimo vietos Ispanijoje. B – žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos: kur gervės buvo žymėjamos Vokietijoje, ir kur žymėtos gervės buvo ieškomos: Arjuzanx Prancūzijoje, Galokantoje ir Ekstemadūroje Ispanijoje (Alonso et al., 2008).

16 pav. A – tirtų pilkųjų gervių žiemojimo vietos Ispanijoje. B – žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos: kur gervės buvo žymėjamos Vokietijoje, ir kur žymėtos gervės buvo ieškomos: Arjuzanx Prancūzijoje, Galokantoje ir Ekstemadūroje Ispanijoje (Alonso et al., 2008).

Klimato kaitos įtaka.

Klimato atšilimas yra akivaizdus dalykas, kurį mato ne tik mokslininkai, bet ir paprasti mūsų planetos gyventojai. Lietuvoje 20 amžiuje vidutinė temperatūra pakilo apie 0,4 – 0,5 °C. Ypač žiemos ir vasaros tapo karštesnės nuo 1970 metų. XX a. paskutinio dešimtmečio oro temperatūros mūsų šalyje yra rekordinės: 1999 metais vidutinė temperatūra buvo aukštesnė 1,7°C nei buvo įprasta, o 2000 metais – 1,9 °C (Žalakevičius et al., 2009).

Tokie klimato pokyčiai negalėjo neturėti įtakos paukščiams, kurių migracijos, pavyzdžiui, yra labai priklausomos nuo oro sąlygų. Mokslininkai yra nustatę, kad iš 983 rūšių 39% pavasarį grįžta į perėjimo vietas ankščiau (Žalakevičius et al., 2009). Todėl galima teigti, kad Europos migruojančių paukščių migracijos pokyčiai gali būti klimato pokyčio rodikliu. Tai liečia ir mūsų tyrimo objektą – pilkąją gervę.

Lietuvos mokslininkai (M. Žalakevičius, G. Bartkevičienė, F. Ivanauskas, V. Nedzinkas) 2009 metais paskelbė savo darbo rezultatus, kuriame tyrė nežvirblinių paukščių grįžimo į Lietuvą pavasarį pokytį dėl klimato kaitos. Pagal juos pilkosios gervės pokytis yra lygūs 1,15 dienos per metus. Tokia dinamika stebima ir Švedijoje, kuri ankščiau buvo tik gervių perėjimo teritorija. Dabar čia galima pastebėti ir žiemojančių gervių. Tačiau manoma, kad jos lieka vietoje dėl ligų arba dėl ryšio su individu, kuris negali migruoti (Lundgren, 2010).

Ankstyvesnis atskridimas siejamas su keliais faktoriais (Žalakevičius et al., 2009):

  • didesnis slėgis Afrikos subtropikų zonoje;
  • teigiamas šiaurės Atlanto osciliacijos indeksas (NAO) žiemą;
  • teigiami pokyčiai temperatūros amplitudėje Europoje;
  • vakarų srauto intensyvėjimas;
  • kritulių sumažėjimas Europoje ir Šiaurės Afrikoje.
17 pav. Migracijos kelio ilgio pokyčiai nuo žymėjimo vietos iki žiemojimo vietos, ir jo koreliacija su NAO indeksu. (Pagal: Nowald et al., 2010)

17 pav. Migracijos kelio ilgio pokyčiai nuo žymėjimo vietos iki žiemojimo vietos, ir jo koreliacija su NAO indeksu. (Pagal: Nowald et al., 2010)

Pastebėta, kad pastaraisiais metais, gervės pradėjo trumpinti savo migracijos kelią. Jos stengiasi laikytis žiemą kuo arčiau savo perėjimo vietos. 1997 metais vidutinis migracijos kelio ilgis buvo 2088 km. 2007 metais, pasak vokiečių, vidutinis atstumas sumažėjo iki 320 km (17 pav.; Nowald, 2010). Tačiau tai nėra visų gervių charakteringas bruožas. Todėl gerves galima suskirstyti pagal jų migracijos strategiją į konservatyvias ir progresyvias. Ypač šiltų žiemų metais gervės žiemojo ne tik Ispanijoje, bet pradėjo žiemoti Prancūzijoje ir netgi Vokietijoje (18 pav.). Stebima koreliaciją su NAO indeksu. Aukšto indekso metais buvo stebimos trumpesnės migracijos. Prancūzijoje per paskutinius metus atsirado vis naujų vietų, kuriose gervės laikosi žiemą. Jų tarpe yra L‘Aiguillon įlanka (nuo 1982/83), Puydarrieux ežeras (nuo 1990-ųjų pabaigos) ir Kamargas (nuo 1990-ųjų). Padaugėjo ne tik vietų, bet ir pačių žiemojančių gervių (žr. 18 pav.; Salvi, 2010). Dėl to Prancūzijos mokslininkai suskirstė Grus grus žiemojimo dinamiką šalyje į 4 etapus (pagal Salvi, 2010):

  1. iki 1974, kada žiemojančios gervės Prancūzijoje buvo labai retos;
  2. nuo 1975, kada žiemojančios gervės buvo stebimos 3 teritorijose;
  3. nuo 1986 iki 1991, kada labai padidėjo gervių skaičius iki 4000-5000 individų;
  4. nuo 1992, kada vėl buvo stebimas stiprus pagausėjimas (1992 metais – apie 20 000; 2010 – apie 100 000).

Klimato kaita turi įtaką ne tik migracijoms. Švedijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas prasideda taip pat ankščiau. Vokietijoje perėjimo pradžia nuo balandžio 2 dienos pasistūmė iki kovo 21 dienos (Mewes, Rauch, 2010).

Dabartiniu metu gervės taip pat ilgiau laikosi veisimosi vietose. Švedijoje iki 1990 metų antros dėties nebuvo stebima. Dabar gi gegužės pabaigoje arba birželio mėnesiais galima ją pamatyti. Tačiau kol kas antras perėjimas nėra labai sėkmingas. Manoma, kad ateityje jis bus sėkmingesnis. Tokie pokyčiai siejami ne tik su klimatu, bet ir lapių populiacijos sumažėjimu 1990-aisiais metais. Tada perėjimo sėkmingumas padidėjo iki 0,6 jauniklio porai. Kada lapių populiacija vėliau buvo atstatyta, sėkmingumas sumažėjo iki apie 0,4. Teigiama, kad be antros dėties sėkmingumas būtų dar mažesnis (Lundgren, 2010).

18 pav. A – pagrindinės gervių žiemojimo vietos Prancūzijoje: 1- Lotaringija, 2- Šampanija, 3 – Centrinė Prancūzija, 4- Akvitanija, 5 – Kamargas, 6 – Puydarrieux. Punktyrinės linijos rodo pagrindinius gervių maršrutus per Prancūziją. B – žiemojančių gervių skaičiaus dinamika Prancūzijoje per paskutinius 35 metus. (Pagal: Salvi, 2010)

18 pav. A – pagrindinės gervių žiemojimo vietos Prancūzijoje: 1- Lotaringija, 2- Šampanija, 3 – Centrinė Prancūzija, 4- Akvitanija, 5 – Kamargas, 6 – Puydarrieux. Punktyrinės linijos rodo pagrindinius gervių maršrutus per Prancūziją. B – žiemojančių gervių skaičiaus dinamika Prancūzijoje per paskutinius 35 metus. (Pagal: Salvi, 2010)

Naudota literatūtra:
  1. Aleknonis A., Paltanavičius S. 1990. Gervė Grus grus. Kn.: Lietuvos fauna. Paukščiai, I. V.: Mokslas. 200-203 p.
  2. Alonso J., Alonso J., Bautista L. 1994. Carrying Capacity of Staging Areas and Facultative Migration Extension in Common Cranes. J.Appl.Ecol., 31. 212-222 p.
  3. Alonso J., Alonso J., Nowald G. 2008. Migration and Wintering Patterns of a Central European Population of Common Cranes Grus grus. Bird study, 55:1, 1-7 p.
  4. Bautista L., Alonso J., Alonso J. 1992. A 20-year Study of Wintering Common Crane Fluctuations Using Time Series Analysis. J.Wildl. Manage, 56(3): 563-572 p.
  5. Cramp S. 1994. Handbook of the Birds of Europe, the Middle East, and North Africa: The Birds of the Western Palearctic. Oxford University Press. 618-626 p.
  6. Dagys M. Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės, invazinių mašalų ir ichtiofaunos tyrimų bei tolimųjų pernašų poveikio ekosistemoms įvertinimo atlikimo paslaugų viešasis pirkimas – I dalis (2013 m. gegužės 15 d. paslaugų pirkimo sutartis Nr. 4F12-111). Ataskaita. Gamtos tyrimų centras, Vilnius. 139-140 p.
  7. Ivanauskas T. 1957. Lietuvos paukščiai, I. V.: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 332 p.
  8. Jusys V., Karalius S., Raudonikis L. 2012. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Kaunas: Lututė, 92 p.
  9. Kaliakin M. (coc.). 2013. Полный определитель птиц европейской части России. Часть 1 . Maskva: Fiton XXI, c. 243-245.
  10. Kurlavičius P. 2003. Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti. Kaunas: Lututė. 129 p.
  11. Lundgren S. 2010. Cranes and Climate Change in Sweden. International Crane Foundation, USA. 49-52 p.
  12. Maehel P. (sud.). Kai kurių Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinių tvarkymo rekomendacijos. Kaunas: Lututė, 76-79 p.
  13. Mewes W., Rauch M. 2010. Influence of Climate Change on the Beginning of Breeding of Eurasian Cranes in Germany. International Crane Foundation, USA. 53-54 p.
  14. Nillson L., Bunnefeld N., Persson J., Mansson J. 2016. Large Grazing Birds and Agriculture – Predicting Field Use of Common Cranes and Implications for Crop Damage Prevention. Agric Ecosyst Environ 219 (2016) 163-170.
  15. Nowald G. 2010. Cranes and People: Agriculture and Tourism. International Crane Foundation, USA. 60-64 p.
  16. Nowald G., Donner N., Modrow M. Influence of Climate Change on the Wintering Site Selection of Eurasian Cranes. International Crane Foundation, USA. 55-58 p.
  17. Prange H. 2010. Reasons for Change in Crane Migration Patterns Along the West-European Flyway. International Crane Foundation, USA. 35-47 p.
  18. Preikša Ž. 2007. Gervė Grus grus. Kn.: Kurlavičius P. (red.).  Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas, Lututė, 256 p.
  19. Petraitis A., Raudonikis L. 1998. The Main Characteristics of the Crane Migration in Lithuania. Acta Zool Litu, Volumen 8, Numerus 2. 116-126 p.
  20. Raudonikis L., Stanevičius V., Brazaitis G., Sorokaitė J., Treinys R., Dagys M., Dementavičius D., 2006. Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių monitoringo metodikos. Paukščiai. Vilnius, Valstybinė saugomų teritorijų̨ tarnyba, Vilniaus universiteto Ekologijos institutas. 290-293 p.
  21. Salvi A. 2010. Eurasian Crane (Grus grus) and Climate Change in France. International Crane Foundation, USA. 71-76 p.
  22. Salvi A. 2010. Eurasian Crane (Grus grus) and Agriculture in France. International Crane Foundation, USA. 65-70 p.
  23. Shanni I., Labinger Z., Alon D. 2010. A Review of the Crane-Agriculture Conflict, Hula Valley, Israel. International Crane Foundation, USA. 100-104 p.
  24. Žalakevičius M. Bird Migration and Climate Change. Acta Zool Litu, 6:1, 20-30 p.
  25. Žalakevičius M. 2015. Paukščių migracija. Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 380 p. ISBN 978-9986-443-82-7.
  26. Žalakevičius M., Bartkevičienė G., Ivanauskas F., Nedzinskas V. 2009. The Response of Spring Arrival Dates of Non-Passerine Migrants to Climate Change: a Case Study from Eastern Baltic. Acta Zool Litu, Volumen 19, Numerus 3. 155-171 p.
Naudoti interneto šaltiniai:
  1. Common crane eggs in nest [interaktyvus]. Wildscreen Arkive. Prieiga per internetą: <http://www.arkive.org/common-crane/grus-grus/image-G43332> .
  2. Common Crane Tracking [interaktyvus]. Ornithology and Telemetry Applications. Prieiga per internetą: <http://www.ornitela.com/#!common-crane-tracking/bq5is>.
  3. Crane (Grus grus) [interaktyvus]. 2011. Planet of Birds. Prieiga per internetą: < http://www.planetofbirds.com/gruiformes-gruidae-crane-grus-grus>.
  4. Dauer T. Vorpommersche Boddenlandschaft und Rügen [interaktyvus]. Natl Geogr Mag Deutschland. Prieiga per internetą: <http://www.nationalgeographic.de/reise/vorp ommersche-boddenlandschaft-und-ruegen>.
  5. Eurasian Crane Range Map [interaktyvus]. International Crane Foundation. Prieiga per internetą:<https://www.savingcranes.org/211-2/>.
  6. Hula Valley, Dec 2012 [interaktyvus]. The Lab of Adi Kimchi. Prieiga per internetą:<http://www.weizmann.ac.il/molgen/Kimchi/content/hula-valley-dec-2012>.
  7. Novaraiščio ornitologinis draustinis [interaktyvus]. Lekėčių bendruomenė. Prieiga per internetą: < http://www.lekeciai.lt/static.php?strid=1608& >.
  8. Prange H. 2005. The Status of the Common Crane (Grus grus) in Europe – Breeding, Resting, Migration, Wintering and Protection. North American Crane Workshop Proceedings. Paper 38. Prieiga per internetą:  <http://digitalcommons.unl.edu/nacwg proc/38/ >.
  9. The Cranes. Status Survey and Conservation Action Plan. Eurasian Crane (Grus grus)[interaktyvus]. United States Department of the Interior: 2013. Prieiga per internetą: <http://www.npwrc.usgs.gov/resource/birds/cranes/grusgrus.htm>.
  10. В Европе началась миграция серых журавлей [interaktyvus]. Журавлиная Родина. Prieiga per internetą: <http://www.craneland.ru/?p=4788>.

 

[1]Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymas „Dėl Paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“ (2014 m. kovo 14 d. Nr. D1-281)

[2]Tavorienė V. 2012. Juodi pilkųjų gervių darbeliai. Valstiečių laikraštis. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/juodi-pilkuju-gerviu-darbeliai.d?id=58795793>.

[3]Barkauskaitė Ž. 2015. Ūkininkai užsipuolė gerves: jų jau gerokai per daug. Grynas.lt. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/grynas/gamta/ukininkai-uzsipuole-gerves-ju-jau-gerokai-per-daug.d?id=68159174>.